- veik
- 2 véik conj. tai (kartojamas sujungiamasis jungtukas, vartojamas išvardijant): Paukštis lėkė véik šen, véik ten KI275. Mes vis véik gerą, véik piktą orą turim KI34. Veik čia, veik kitur H, H186, B, N. Veik šio, veik to R51, MŽ69. Véik šiaip, véik taip K, Rtr. Oras keitas: véik lyna, véik saulė Rsn. Dargana – véik šis, véik tas, viskas maišosi Plšk. Švyturys véik baltas, véik raudonas Rsn. Véik lauku, véik į vidų tie vaikai laksto NmŽ. Véik viduriuoju, véik viduriai užsikimšę Smln. Dabar jis priėjęs jaučiui tvėrė veik už ragų, veik už uodegos ir bandė jį atkelt, bet nėjo BsPI92(Tlž). Iš to jis didžiai prasidžiugęs, véik dukterį, véik savo karžygį apsikabinęs verkė ir rykavo Jrk10. Apie paliktąjį turtą princo Kardelio veik šiaip, veik taip rašoma LC1883,7. Nemunas per visą praėjusią nedėlią iš naujo savo ledines varė, veik retai, veik tankiai Kel1882,38. Mano pagadinta valia veikiai šį, veik tą dirba VoL289. ^ Dyvinas vyrelis: veik su galva, veik be galvos, tarp rietų pekla (trikojis, puodas ir ugnis) KlvK105.
Dictionary of the Lithuanian Language.